 |
| Illustation by me |
Pastaruoju metu pasikeitė mano suvokimas apie tai, ką aš norėčiau nešioti, ką iš tiesų nešioju, ir kas man yra gražu, bet nenešiojama. Ir nors drabužių skiltyje aš dar randu kompromisų tarp savęs, mados, ir visuomenei priimtinų standartų, batų klausimu dažnai atsiduriu keistoje vietoje.
Kai buvau jaunesnė neretai galvodavau, kad aukštakulniai yra toks dalykas, kurio pilna turi spintoje tik pasiekus tam tikrą amžių, kai turi eiti į visokius poklabius ir šiaip gerai atrodyti, nes niekuomet nežinai, kurį iš savo svarbių pažįstamų sutiksi gatvėje. Dabar kai pati atrodo pasiekiau tą amžių, mano suvokimas ganėtinai pakito. Mūsų su aukštakulniais draugystė nėra labai artima. Pirmiausia, manau dėlto, kad aš negaliu ignoruoti nepatogumo faktoriaus. Žinoma, jei esi garantuota, kad niekur toli neisi, nereikės ilgai stovėti ant kojų ir reikia atrodyti pasitempusiai tai kodėl gi ne, tačiau aš niekuomet nesu tuo garantuota. Taip pat nežinau kodėl, bet su aukštakulniais jaučiuoti kaip milžinė, didelė ir nerangi milžinė. Ne dėl to, kad nemokėčiau su jais vaikščioti, ar kad būčiau labai aukšta, bet greičiausiai jaučiuosi kaip Alisa netelpanti nei pro vienas dureles. Ir nors pavasaris yra metas visoms moterims ir merginoms sužydėti, pasipuošti, tačiau įšokus į savo Converse batus jautiesi, kad pagaliau, po ilgų kankinančių žiemos mėnesių gali nueiti mylias, užkopti į kalnus ir begti pievomis. Ir joks grožis to nepakeis.
Galbūt, tik tarpininkas mūsų komplikuotuose santykiuose yra platformos, kurios, man neatrodo tokios svetimos ir nepatogios. Tačiau aš neprarandu vilties, spintoje laikau ne vieną aukštakulnių porą ir karts nuo karto juos užsidedu, pasivaikštau ir pagalvoju, kad dar ne šiandien. Bet gal rytoj :)
No comments:
Post a Comment